Daug pabėgėlių ir kitų priverstinai migravusių žmonių gyvena skurde. 85 proc. visų pabėgėlių gyvena besivystančiose šalyse, o trečdalis jų – mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, kuriose plačiai paplitęs ypač kraštutinis skurdas. 

Pavyzdžiui, Libane, 2021 m. atlikto vertinimo duomenimis, devyni iš dešimties Sirijos pabėgėlių gyvena itin dideliame skurde. O štai Ugandoje, priimančioje daugiausia pabėgėlių Afrikoje – kur 1,5 milijono pabėgėlių yra dauguma iš Pietų Sudano, UNHCR ir Pasaulio banko atlikto socialinių ir ekonominių COVID-19 pasekmių tyrimo duomenimis, maždaug pusė pabėgėlių šalyje gyvena žemiau skurdo ribos. 

Kovodama su pabėgėlių ir priverstinai migravusiųjų skurdu, UNHCR stengiasi užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemos būtų stipresnės ir būtų išplėstos, kad apimtų ir priverstinai migravusius asmenis. UNHCR taip pat deda pastangas užtikrinti, kad pabėgėliai turėtų lygias teises į ekonominę įtrauktį ir teisę dirbti, tam kad galėtų užsitikrinti pragyvenimą. 

Viena iš konkrečių iniciatyvų, per kurią UNHCR suvienijo savo jėgas su Pasaulio banko partnerystės siekiant ekonominės įtraukties dalyviais ir 13 partnerių NVO, yra „Coalition to Alleviate Poverty“ (Skurdo mažinimo koalicija). Koalicija užsibrėžė tikslą sumažinti 500 000 namų ūkių skurdą (tiek pabėgėlių, tiek juos priimančių bendruomenių) 35 šalyse per penkerius metus.

Negalėjimas apsirūpinti maistu padaro žmones pažeidžiamus – jie tampa seksualinės prievartos, smurto ir išnaudojimo aukomis, taip pat grėsmė neapsirūpinti maistu pagilina priežastis, dėl kurių žmonės priversti palikti namus. 2019 m. pasaulyje 135 milijonai žmonių iš 55 šalių ir teritorijų patyrė didelę maisto stoką, ir 80 proc.visų priverstinai migravusiųjų gyvena tokiose šalyse ir teritorijose, kuriose nepakankama mityba ir didelis maisto stygius. 

Kadangi humanitariniai veiksmai finansuojami nepakankamai, pabėgėliai dažnai gauna sumažintą maisto davinį, o tai sukelia nepakankamos mitybos, mažakraujystės ir sutrikusio vaikų vystymosi grėsmė. 2021 m., pavyzdžiui, Rytų Afrikoje ir Somalio pusiasalyje 72 proc. iš regione apsigyvenusių beveik penkių milijonų pabėgėlių buvo susidūrę su sumažintais maisto daviniais dėl nepakankamo finansavimo. 

UNHCR ne tik teikia pabėgėliams pagalbą maistu drauge su, pavyzdžiui, Pasaulio maisto programos (WFP) dalyviais, bet ir padeda vyriausybėms imtis priemonių, siekiant įveikti nepakankamą mitybą ir skatinti tinkamą mažų vaikų ir kūdikių maitinimą. UNHCR taip pat stengiasi, kad partneriai ir vyriausybės į maisto programas įtrauktų ir pabėgėlius. 

UNHCR ir Pasaulio maisto programos dalyviai jau daug metų įgyvendina konkrečią iniciatyvą – daugiaaukščius daržus pabėgėlių stovyklose Kenijoje ir Etiopijoje. Tokie daržai yra apsirūpinimo maistu strategijos dalis, siekiant didinti maisto įvairovę ir padėti pabėgėliams labiau prisidėti prie jų pačių suvartojamo maisto gamybos.

7,9 milijono pabėgėlių yra mokyklinio amžiaus vaikai (2020 m. pabaigos duomenimis). Jų galimybės mokytis ribotos ir beveik pusė jų išvis negali lankyti mokyklos. Kad ir kokio amžiaus, pabėgėlių, lankančių mokyklą, skaičius mažesnis nei kitų vaikų. Kuo vaikai pabėgėliai vyresni, tuo padėtis blogesnė. Tiems, kurie turėtų mokytis vidurinėje mokykloje, kyla didžiausia grėsmė nepatekti į mokyklą. 

2019–2020 m. 68 proc. vaikų pabėgėlių mokėsi pradinėje mokykloje, vidurinėje mokykloje vidurkis siekė tik 34 proc., o tolesnius mokslus tęsė tik 5 proc. 

Be to, dar keli aspektai lemia žemesnę pabėgėlių švietimo kokybę. Vienam mokytojui vidutiniškai tenka net 70 mokinių ir kyla kitų problemų, tokių kaip išsilavinimą turinčių mokytojų trūkumas, klasių stoka, nuolatinis mokyklinių vadovėlių ir priemonių stygius. 

UNHCR bendradarbiauja su vyriausybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, NVO ir privačiuoju sektoriumi, kad būtų užtikrintas kokybiškas švietimas vaikams ir jauniems pabėgėliams. Pagrindinis UNHCR siekis – įtraukti pabėgėlius į nacionalines švietimo sistemas glaudžiai bendradarbiaujant su nacionalinėmis institucijomis. UNHCR nuomone, tai pats tvariausias sprendimas. 

Vienas iš pavyzdžių yra UNHCR partnerystė su programa „Educate a Child“ („Suteik vaikui išsilavinimą“), pagal kurią nuo 2012 m. pagelbėta daugiau kaip 1,2 milijono vaikų pabėgėlių ir priverstinai migravusių vaikų patekti į pradinę mokyklą ir sumažinta grėsmė nelankyti mokyklos tokiose šalyse kaip Sirija, Ruanda ir Pietų Sudanas. 

Aukštojo mokslo srityje UNHCR drauge su partneriais užsibrėžė plataus užmojo tikslą „15 iki 30“ – siekiama iki 2030 m. užtikrinti, kad 15 proc. jaunų pabėgėlių (iš viso apie 500 000 pabėgėlių) galėtų studijuoti pagal aukštojo mokslo programas. Viena iš iniciatyvų, siekiant įgyvendinti šį užmojį, yra UNHCR vadinamoji DAFI stipendijų programa, pagal kurią nuo 1992 m. skirtos stipendijos daugiau kaip 18 000 jaunų pabėgėlių, kad jie galėtų mokytis universitete.

Maždaug pusė visų pabėgėlių, priverstinai migravusių ir pilietybės neturinčių asmenų pasaulyje yra moterys ir mergaitės. Diskriminacija ir nelygybė, kurią moterys ir mergaitės patiria kai kuriose šalyse, priverstinėje migracijoje tik dar labiau išauga. Palikus namus, pavyzdžiui, nelydimų jaunų merginų, nėščiųjų ir šeimą be vyro išlaikančių moterų pažeidžiamumas gali dar labiau padidėti. 

COVID-19 pandemijos socialinis ir ekonominis poveikis priverstinai migravusiųjų bendruomenėms dar labiau padidino prievartos, smurto ir seksualinio išnaudojimo grėsmę. Visa tai – lyčių nelygybės padariniai. Dėl pandemijos taip pat daug mergaičių pabėgėlių paliko mokyklą, kad galėtų dirbti ar ištekėti. 

UNHCR visą savo veiklą vykdo vadovaudamasi UNHCR politika dėl amžiaus, lyties ir įvairovės ir konkretesniais įsipareigojimais užtikrinti moterų ir mergaičių lygybę, kad joms pasaulis taptų saugesne vieta. Vienas iš konkrečių uždavinių – užtikrinti, kad priverstinai migravusios moterys ir mergaitės turėtų asmeninę registraciją ir atskirus dokumentus, nes tai yra svarbi išankstinė lygybės sąlyga. UNHCR taip pat vykdo programas, kuriomis padedama moterims tobulinti lyderystės įgūdžius, sumažinti kliūtis mergaičių išsilavinimui ir užtikrinti, kad moterys ir mergaitės turėtų galimybių. 

Pavyzdžiui, Kamerūne, sostinėje Jaundėje, UNHCR dirba su pabėgėlių grupe, kurią sudaro įvairių pabėgėlių grupių atstovai, tačiau moterų joje gerokai mažiau nei vyrų. Bendradarbiaudama su vyriausybe ir partnerėmis NVO, UNHCR surengė įgalinimo sesijas, kad informuotų pabėgėles apie lyderystės galimybes. Jų rezultatas – lyčių lygybės padėtis atstovų grupėje gerėja. 

Pasauliniu lygmeniu UNHCR dalyvauja keliuose tarptautiniuose forumuose, kurie sprendžia lyčių lygybės ir seksualinės prievartos problemas, tokiuose kaip Jungtinių Tautų kovos su seksualine prievarta konfliktuose veiksmų tinklas ir Agentūrų nuolatinio komiteto ekspertų grupė apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir smurto klausimais.

Galimybė naudotis saugia ir tvaria energija yra būtinasis žmogaus poreikis. Ribotos galimybės naudotis energija daro neigiamą poveikį žmonėms, kuriems reikia humanitarinės pagalbos, ir dėl tokio stygiaus gali padidėti grėsmė visų pirma moterims ir vaikams. Tačiau, vertinimo duomenimis, maždaug 97 proc. priverstinai migravusiųjų, apsigyvenusių stovyklose, turi ribotas galimybes naudotis elektra arba jų visai neturi, ir mažiausiai 80 proc. jų naudojasi malkomis ar panašiu kuru maistui gaminti ir būstui šildyti. 

Patikimas ir tvarus elektros tiekimas, be kita ko, daugiau valandų su šviesa, reiškia, kad pabėgėliai gali dirbti, studijuoti, užsiimti verslu, socializuotis ir bendrauti. Visa tai lemia didesnę gerovę ir savarankiškumą. Švaresnis maisto gamybos būdas reiškia, kad pabėgėliams nereikia tiek daug laiko rinkti malkų – šis darbas pavojingas moterims ir mergaitėms, ir nebereikia kvėpuoti nuo atviros ugnies kylančiais dūmais, kurie gadina sveikatą. 

UNHCR bendradarbiauja su įvairiais partneriais, kad būtų rasti sprendimai, kaip tiekti netaršią energiją priverstinai migravusiems, be kita ko, skatinant tvarias namų ūkių energijos technologijas. Kutupalongo stovykloje Bangladeše, kurioje glaudžiasi daugiau kaip 800 000 rohinjų pabėgėlių, UNHCR išdalijo suskystintų dujų balionus daugiau kaip 100 000 šeimų, kad būtų užtikrinta saugi ir sveikatai nekenksminga energija maistui gaminti. O štai Etiopijoje UNHCR ir IKEA fondas remia saulės energijos minikooperatyvus, kurie netaršia ir įperkama energija aprūpina tiek pabėgėlius iš Somalio, tiek juos priimančias bendruomenes. 

2020 m. UNHCR pradėjo projektą „Netaršios energijos iššūkis“ ir subūrė privačiojo sektoriaus atstovus, vyriausybes ir organizacijas, kad įgyvendintų plataus užmojo tikslą iki 2030 m. užtikrinti patikimą įperkamos ir tvarios energijos tiekimą visoms priverstinai migravusiųjų gyvenvietėms ir šalia jų gyvenančioms priimančiosioms bendruomenėms.

Daug pabėgėlių ir priverstinai šalies viduje migravusių asmenų neturi prieigos prie interneto, negali įsigyti brangių prietaisų ir turi mažai galimybių mokytis, todėl negali naudotis naujomis technologijomis. UNHCR tiki, kad priverstinai migravusieji ir juos priimančios bendruomenės turi teisę būti internetinės visuomenės dalimi. 

UNHCR pradėjo Interneto pabėgėliams iniciatyvą, kurią vykdo UNHCR Inovacijų tarnyba. Šios iniciatyvos tikslas – užtikrinti priverstinai migravusių žmonių skaitmeninę įtrauktį ir suteikti jiems prieigą prie technologijų, sudaryti jiems sąlygas susikurti geresnę ateitį sau, šeimai ir pasauliui. 

UNHCR bendradarbiauja su daug suinteresuotųjų subjektų, įskaitant privatųjį sektorių, kad užtikrintų geresnę interneto prieigą pabėgėliams ir kad būtų galima pasinaudoti technologijomis ir naujoviškais sprendimais humanitarinės pagalbos teikimo metu. Pavyzdžiui, 2021 m. UNHCR sudarė partnerystę su bendrove „Ericsson“, kad humanitarinės pagalbos teikimo metu būtų galima naudotis interneto prieiga, ir nuo 2013 m. UNHCR ir „Vodafone Foundation“ išplėtė pabėgėlių prieigą prie švietimo ir interneto vykdydami Tiesioginio tinklo mokyklų programą tokiose šalyse kaip Mozambikas, Kongo Demokratinė Respublika ir Kenija. 

Jei pabėgėliai gauna galimybę, daug jų naudojasi pažangiausiomis ir naujoviškomis technologijomis, kad išspręstų problemas ir įveiktų iššūkius. Vienas iš pavyzdžių – Zaatari pabėgėlių stovykla Jordanijoje: joje pabėgėlis iš Sirijos Marvanas, studijuojantis robotiką stovyklos inovacijų laboratorijoje, sukūrė robotą, kuris dalija rankų dezinfekavimo skystį ir padeda kovoti su COVID-19.

Pabėgėliai, priverstinai šalies viduje migravę žmonės ir pilietybės neturintys asmenys dažnai patiria socialinės, ekonominės ir politinės atskirties riziką, nors ir taip jau yra pažeidžiamiausios ir nepakankamai paslaugų gaunančios bendruomenės pasaulyje. 

Visame pasaulyje daug mažumų ir čiabuvių patiria grėsmę gyventi visuomenės paribiuose, o priverstinė migracija dažnai dar labiau padidina jų jau patiriamą diskriminaciją ir nelygybę. Vienas iš tokių bendruomenių pavyzdžių yra ava majaskerių (Awá Mayasquer) gentis Kolumbijoje – ji dešimtmečius gyvena tarp milijonų šalies viduje gyvenančių priverstinai migravusių žmonių. 

Kita pažeidžiama grupė yra LGBTI+ pabėgėliai, kurie, net ir palikę namus dėl persekiojimo, smurto ir teisių atėmimo, kelionėje ir priverstinėje migracijoje dažnai ir toliau patiria stigmatizavimą, diskriminaciją ir grėsmę. 

Vadovaudamasi savo politika dėl amžiaus, lyties ir įvairovės, UNHCR stengiasi užtikrinti lygias galimybes ir nutraukti diskriminaciją propaguodama socialinę, ekonominę ir politinę visų žmonių įtrauktį nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, etninės kilmės, religijos ar kitokios padėties. Tuo pačiu metu UNHCR skatina valstybes priimti tokius migracijos įstatymus, kurie užtikrintų ir skatintų įtrauktį. 

UNHCR taip pat bendradarbiauja su vyriausybėmis ir kitais partneriais, siekdama užtikrinti, kad nebebūtų bepilietybės ir kad pilietybės neturintys asmenys galėtų naudotis savo žmogaus teisėmis nediskriminuojami dėl to, kad neturi jokios šalies paso. 10-ies metų trukmės kampanijos „#IBelong-campaign“ tikslas – iki 2024 m. užtikrinti, kad bepilietybė būtų panaikinta.

Klimato krizės padariniai vis labiau ryškėja kaip pažeidžiamumą, grėsmę ir konfliktus gilinantis veiksnys, priverčiantis žmones palikti namus. Beveik 9 iš 10 pabėgėlių ir 7 iš 10 priverstinai šalies viduje migravusių žmonių kilę iš šalių, kurios yra labiausiai pažeidžiamos ir mažiausiai pajėgios prisitaikyti prie klimato kaitos. 

Be to, priverstinai migravusieji ir juos priimančios bendruomenės atsiduria kritinės klimato padėties priešakinėse linijose, nes gyvena kritiniuose taškuose, kuriuose potvyniai, sausros, dykumėjimas ir ekstremalios oro sąlygos labai padidina jų patiriamus sunkumus. Tą galima pamatyti, pavyzdžiui, Somalyje, Pietų Sudane ir Bangladeše. 

Vadovaudamasi Klimato srities veiksmų strategija, UNHCR stiprina atsaką ir didina veiklos užmojus teikdama teisinę pagalbą, kad užtikrintų geresnę dėl klimato kaitos migravusių žmonių apsaugą, mažindama aplinkos blogėjimo mastą, didindama atsparumą klimatui priverstinės migracijos metu ir siekdama kuo labiau sumažinti mūsų aplinkai daromą pėdsaką. 

Vienas iš pavyzdžių – Minavao (Minawao) pabėgėlių stovykla Kamerūne. Joje UNHCR ir partneriai nuo 2018 m. vykdo programas, kad sustabdytų miškų naikinimą ir juos atkurtų. Pabėgėliai ir juos priimančios bendruomenės pasodino 360 000 sodinukų, padarydami stovyklą ir jos aplinką žalesnę. 

UNHCR taip pat didina informuotumą ir propaguoja pokyčius dalyvaudama pasauliniuose forumuose ir procesuose, tokiuose kaip Priverstinės migracijos dėl nelaimių platforma.

Dėl konfliktų, smurto ir persekiojimo namus palikus daugiau kaip 84 milijonams žmonių pasaulyje (2021 m. vidurio duomenimis), milijonai pabėgėlių ir priverstinai šalies viduje migravusių žmonių iš tiesų kasdien patiria taikos ir teisingumo stygių. 

Kaip UNHCR ne kartą yra pabrėžusi, pasaulio nesugebėjimas užtikrinti taikos ir nutraukti konfliktų lemia tokius pasaulinės priverstinės migracijos skaičius, kurie metai iš metų muša tragiškus rekordus, o kasmet vis mažiau pabėgėlių ir priverstinai šalies viduje migravusių žmonių grįžta namo. Per dešimt metų nuo 2010 iki 2019-ųjų tik 3,9 milijono pabėgėlių įstengė savo noru grįžti namo, palyginti su beveik 10 milijonų ir daug kaip 15 milijonų pabėgėlių, kurie grįžo namo per ankstesnius du dešimtmečius. 

Baigiantis 2020 m. 76 proc. pabėgėlių buvo padėtyje, kurią galima pavadinti užsitęsusia krize. Tokių pabėgėlių krizių iš viso yra 49, joms būdinga bent penkeri metai priverstinės migracijos be pertraukos. 

Teisingumo stoka taip pat tiesiogiai yra susijusi su pasauline bepilietybės problema, kurios dažnai nepaisoma: Milijonams žmonių pasaulyje atsisakoma suteikti pilietybę dėl diskriminacijos arba pilietybės įstatymų spragų. Šių žmonių bepilietybė dažnai reiškia, kad jie negali gauti pagrindinių paslaugų ir neturi teisių, tokių kaip mokyklos lankymas, gydytojo apžiūra, banko sąskaitos atsidarymas ar namo pirkimas. 

Vykdydama kampaniją #IBelong-campaign ir Pasaulinį veiksmų planą, UNHCR bendradarbiauja su vyriausybėmis ir partneriais siekdama iki 2024 m. užtikrinti, kad bepilietybė būtų panaikinta. Šis bendradarbiavimas apima, pavyzdžiui, pastangas užtikrinti teisinę tapatybę visiems, įskaitant gimimo registracijos liudijimą, įstatymų pataisas, kad būtų išvengta naujų bepilietybės atvejų, ir užtikrinti, kad pilietybės neturintys žmonės turėtų būdą įgyti pilietybę, taip pat pastangas geriau nustatyti pilietybės neturinčių asmenų bendruomenes. 

Pasiekta daug pažangos – be kita ko, Kirgizijoje: 2019 m. ši šalis tapo pirmąja valstybe, kurioje visiškai nebeliko bepilietybės, o Dramblio Kaulo Krantas tapo pirmąja šalimi Afrikoje, kuri patvirtino procedūrą, pagal kurią nustatomi ir apsaugomi pilietybės neturintys asmenys.

Pasaulyje priverstinės migracijos mastui metai iš metų vis augant, kaip niekad svarbu skubiai suvienyti jėgas siekiant padėti pasaulio priverstinai migravusiems, juos apsaugoti ir rasti jiems sprendimus. 

UNHCR bendradarbiauja su daugiau kaip 900 partnerių visame pasaulyje, pradedant vyriausybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, baigiant NVO, paprastais žmonėmis ir pabėgėlių vykdomų iniciatyvų dalyviais. Tai, kad daugiau dėmesio skiriama stipresnėms partnerystėms, pabrėžiama 2018 m. priimtame Pasauliniame susitarime dėl pabėgėlių, kuriame raginama taikyti visų visuomenės narių, įskaitant privatųjį sektorių, mokslo bendruomenes, pilietinę visuomenę ir pačius pabėgėlius, įtraukties požiūrį vykdant pabėgėliams skirtus veiksmus. 

Tai buvo pirmą kartą praktiškai įgyvendinta 2019 m. Pasauliniame pabėgėlių reikalų forume, kuriame dalyvavo daugiau kaip 3 000 dalyvių, kurie prisiėmė daugiau kaip 1 400 konkrečių įsipareigojimų, siekiant įgyvendinti Pasaulinio susitarimo dėl pabėgėlių užmojus. 

Vienas iš ilgalaikių UNHCR partnerių yra „Microsoft“: Nuo 1999 m. drauge dirbame, kad tūkstančiai jaunų pabėgėlių įgytų skaitmeninių įgūdžių ir gautų kompiuterijos mokymų Kakumos stovykloje Kenijoje. Dar viena UNHCR partnerė yra mažmeninės prekybos bendrovė „Uniqlo“. Nuo 2006 m. ji padovanojo daugiau kaip 35 milijonus drabužių pabėgėliams daugiau kaip 48 šalyse, taip pat tūkstančiams pabėgėlių surengė profesinio mokymo kursus ir suteikė jiems pragyvenimo galimybių visoje Azijoje.