Rohinjai yra pilietybės neturinčių musulmonų mažuma Mianmare. Naujausias masinis jų bėgimas prasidėjo 2017 m. rugpjūčio 25 d., kilus smurto bangai Mianmaro Rachinų valstijoje. Dauguma į Bangladešą atvykstančių rohinjų pabėgėlių yra moterys ir vaikai, įskaitant kūdikius. Taip pat nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikia papildomos pagalbos ir apsaugos.
Dar neprasidėjus šiam antplūdžiui, prieš 20 metų įkurtose Kutupalongo ir Najaparos pabėgėlių stovyklose jau gyveno daugiau kaip 33 000 rohinjų. Dabar stovyklų gyventojų skaičius išaugo iki 77 000 – tai gerokai daugiau, nei jose yra vietų. Daug naujai atvykusiųjų priima pabėgėlių šeimos arba jie apgyvendinami stovyklų mokyklose, bendruomenės centruose ir kitose patalpose po stogu.
„Jie sudegino mūsų namus ir šūviais mus išvarė. Tris dienas ėjome per džiungles.“
– Mohamedas, į Bangladešą pabėgęs su šeima, kurią sudaro septyni asmenys, įskaitant kelionėje gimusį kūdikį.
Dauguma naujai atvykstančių pabėgėlių dabar gyvena už stovyklų ribų laikinuose būstuose ir pastogėse – dažnai ta pastogė tėra ant bambuko stiebų pritvirtintas tentas. Infrastruktūra ir būtinųjų paslaugų punktai labai nutolę. Kiti pabėgėliai atvyksta labai prastos sveikatos. Bendradarbiaujame su Bangladešo vyriausybe ir kitomis institucijomis, kad būtų surastos pabėgėliams apgyvendinti tinkamos vietos.
Kadangi kasdien atvyksta naujų pabėgėlių, labai trūksta pastogių, kur jie galėtų laikinai prisiglausti, vietos joms statyti, antklodžių ir kitokios pagalbos. Siekiant sumažinti vandeniu ir oru plintančių ligų pavojų, pabėgėliams ir juos priimančioms bendruomenėms skubiai reikalingos vandens valymo, sveikatos priežiūros ir kitos priemonės. Ypač pažeidžiami – nėščios moterys, maži vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.
Ką daro Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR), kad jiems padėtų?
Agentūra vadovauja humanitarinės pagalbos veiksmams abiejose Kutupalongo ir Najaparos stovyklose: jose, glaudžiai bendradarbiaudami su partneriais ir valdžios institucijomis, teikiame rohinjų pabėgėliams gyvybiškai svarbią pagalbą ir apsaugą.
Teikiame įvairias pastoges, kur tik įmanoma, pradedant neperšlampamais tentais ir laikinais bambukų nameliais, baigiant laikinu apgyvendinimu visuomeniniuose pastatuose, pvz., mokyklose.
Taip pat dalijame antklodes, virtuvės indus, kanistrus, saulės energija įkraunamus žibintus, čiužinius ir tinklelius nuo uodų. Pirmieji du UNHCR humanitarinės pagalbos lėktuvai, atgabenę 3500 pagalbos daiktų ir 1700 šeimos palapinių, nusileido Dakoje rugsėjo 13 d. – tiek pakanka 25 000 pabėgėlių neatidėliotiniems poreikiams. Planuojama daugiau skrydžių.
Tarp naujai atvykstančiųjų ir toliau ieškome pačių pažeidžiamiausių – nelydimų vaikų, nėščių moterų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų. Mūsų apsaugos darbuotojai stengiasi sukurti vaikams patogias pastoges ir užkirsti kelią seksualinei prievartai bei smurtui dėl lyties.
Kad galėtų reaguoti į humanitarinę krizę Bangladeše, kur žmonės jau ir taip mėgina įveikti dar prieš pabėgėlių antplūdį viską nusiaubusių potvynių padarinius, UNHCR skubiai reikia 30 mln. JAV dolerių. Iš jų 6 mln. JAV dolerių nedelsiant reikalingi pastogei ir pagrindinėms pagalbos prekėms rohinjų pabėgėliams. Reikia nuveikti kur kas daugiau, nei yra padaryta, kad būtų patenkinti neatidėliotini nuo konflikto bėgančių vaikų, moterų ir vyrų poreikiai.
01/11/2017
Žvejo laivelyje susispietusios rohinjų moterys ir vaikai artėja prie Dakhinparos pakrantės (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Perplaukusios jūrą žvejų laiveliais, rohinjų šeimos iš Mianmaro renkasi Dakhinparos pakrantėje (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Rohinjų pabėgėliai kapanojasi iš žvejo laivelio lauk, vos tik jis priartėja prie Dakhinparos pakrantės (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Dvi dienas iš Mianmaro su tėvu ir sūnumi ėjusi rohinjė pabėgėlė Senvara verkia, atvykusi į Whaikhyangą (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Perplaukusios jūrą žvejų laiveliais rohinjų šeimos iš Mianmaro eina Dakhinparos pakrante (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Daug rohinjų pabėgėlių, pabėgusių nuo smurto Mianmare 2016 m. spalį, gyvena perpildytose laikinojo apgyvendinimo vietose Koks Bazare (Bangladešas). © UNHCR / Saiful Huq Omi
„Aš niekada negrįšiu. Jie degina namus.“ Šeimos nariai nešė kėdėje 80 m. amžiaus Mustafą iš Mianmaro į Whaikhyangą (Bangladešas). Jie – rohinjų pabėgėliai iš Maungdo rajone esančio Mommistaungo kaimo, kuriame, kaip ji teigia, vyko žudynės. © UNHCR / Adam Dean
Rohinjų pabėgėliai iš Mianmaro glaudžiasi po neperšlampamais tentais purve laikinoje naujai atvykusių pabėgėlių apgyvendinimo vietoje netoli Kutupalongo stovyklos (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Pabėgusi nuo smurto Mianmare, rohinjė stovi prie palapinės laikinoje naujai atvykusių pabėgėlių apgyvendinimo vietoje netoli Kutupalongo stovyklos (Bangladešas). © UNHCR / Adam Dean
Neseniai atvykusi rohinjų šeima prisipila kibirus vandens iš šulinio laikino apgyvendinimo vietoje Koks Bazare (Bangladešas), kur po ankstesnio smurto protrūkio Mianmare 2016 m. spalį jau gyvena dešimtys tūkstančių pabėgėlių. © UNHCR / Saiful Huq Omi