Pabėgėlis iš Afganistano tampa žuvies ekspertu Norvegijoje

Kai Asifui buvo pasiūlyta įsigyti populiarią žuvies parduotuvę Šiaurės Norvegijoje, jis pamanė, kad tai pokštas. „Aš nieko neišmaniau apie žuvį! – juokiasi jis. – Dabar aš esu Žuvies namų savininkas, ir visiems mano draugams juokinga, kad pabėgėlis iš Afganistano tapo žuvies ekspertu.“ 

Kelias į sėkmę nebuvo lengvas, tačiau Asifas sako, kad Norvegija yra gera vieta pabėgėliams, norintiems išmokti vietinę kalbą ir sunkiai dirbti.

Prieš pabėgdamas iš karo siaubiamo Afganistano Asifas niekada nebuvo matęs vandenyno. Prieš tai, kai pirmą kartą laivu kėlėsi iš Turkijos į Graikiją, jis ilgą atstumą keliavo sausuma per Iraną ir Turkiją.

Asifas pirmą kartą atvyko į Norvegiją 2004-aisiais. Penkerius metus jis gyveno prieglobsčio centre, kur mokėsi norvegų kalbos ir laukė, kol bus išnagrinėtas jo prieglobsčio prašymas. Jis sako, kad tai buvo sunkus laikas jo gyvenime, jis nekantravo išeiti iš prieglobsčio centro ir pradėti dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui ir į Norvegiją atsivežtų savo žmoną.

2007 m. Asifas persikėlė į Mu i Raną – miestelį tolimoje Norvegijos šiaurėje, šiek tiek į pietus nuo poliarinio rato, kur jam pagaliau buvo suteiktas prieglobstis. Jo pirmoji darbo vieta buvo vietinėje maisto parduotuvėje.

„Tik pradėjus dirbti darbdavys sakė negalintis man pasiūlyti daugiau nei pusę etato, bet netrukus ėmė skirti man daug daugiau valandų. Buvau labai tuo patenkintas. Norėjau daug dirbti tam, kad galėčiau susitaupyti pakankamai pinigų, nes planavau nusipirkti namą ir padėti savo žmonai, likusiai Afganistane, atvykti pas mane į Norvegiją, – prisimena Asifas. – Aš nebijojau dirbti ilgas valandas, mane mėgo pirkėjai.“

Merete Torsteinsen, kuri yra Mu i Ranos suaugusiųjų švietimo centro direktorė, daugelį metų dirbo su pabėgėliais. Šiam regionui sunkiai sekasi rasti žmonių, norinčių čia gyventi ir dirbti, todėl savivaldybė paklausė pabėgėlių, ko jiems reikėtų, kad pasiliktų šiame miestelyje. „Atlikus tyrimą buvo nustatyti trys pagrindiniai dalykai, kurių žmonėms reikia tam, kad įsikurtų šioje vietovėje. Kad ir kaip keista, tai galimybė dirbti, galimybė įsigyti būstą ir galimybė vaikams gauti vietų geruose vaikų darželiuose ir mokyklose, – sako Meretė. – Labai lengva pamiršti, kad šie žmonės tokie patys kaip mes, bet, manau, apklausus beveik bet kurią šeimą pasaulyje, atsakymai būtų tokie patys.

Po šešerių metų darbo vietinėje maisto parduotuvėje Asifas gerai susipažino su pirkėjais ir vietiniais Mu i Ranos gyventojais ir, galų gale, pasijuto laimingas.  2011 m. jis Mu i Ranoje nusipirko namą, o pasinaudojus šeimos susijungimo programa jam pavyko į saugią vietą parsivežti žmoną Freshtą.

Vieną dieną kaimynystėje esančios garsios žuvies parduotuvės savininkas Rolfas Skjærvoldas paklausė Asifo, ar jis norėtų perimti jo žuvies verslą. Rolfas ir jo parduotuvės bendraturtė Inger-Lise Kristiansen nusprendė, kad po ilgamečio sunkaus darbo parduotuvėje jie norėtų pamažu išeiti į pensiją.

„Iš pradžių maniau, kas jis juokauja, juk aš nieko nežinojau apie žuvį! – juokdamasis sako Asifas. – Bet tada jis paaiškino, kad, jo nuomone, aš būčiau tinkamas šiai parduotuvei, todėl mes žmona nusprendėme išbandyti savo jėgas ir nusipirkti ją kartu.“

Keli pirkėjai jau buvo kreipęsi į savininkus su pasiūlymais pirkti žuvies parduotuvę, tačiau nė vienas iš jų nepasirodė visiškai tinkamas Rolfui ir Inger-Lisei. Tol, kol jie sutiko Asifą.

„Būdamas žuvies parduotuvės savininkas privalai sunkiai dirbti, tai yra darbas, reikalaujantis ypatingo pasišventimo. Šią savybę Asifas turi. Jis yra greitai besimokantis, geraširdis žmogaus, kuris geba labai gerai aptarnauti pirkėjus. Su juo dirbti buvo labai smagu“, – sako Inger-Lisė Kristiansen.

Asifas ir Inger-Lise Kristiansen Žuvies namuose Mu i Ranoje. Nuotrauka: UNHCR/Max-Michelio Kolijnio

Šiandien verslas žuvies parduotuvėje klesti.  Asifui ir Freshtai dirbant už prekystalio ir padedant buvusiems savininkams, kurie juos taip pat išmokė visko, ką patys žinojo apie žuvį ir įmonės valdymą Norvegijoje, pardavimas išaugo. Vietiniai pirkėjai yra itin patenkinti.

Sobjorga Ulriksena yra pagyvenusi moteris, kuri Mu i Ranoje praleido visą savo gyvenimą ir jau daugelį metų nuolat apsiperka šiuose Žuvies namuose.  „Kai norime nusipirkti žuvies, mes einame čia, – sako ji. – Asifas visada labai malonus mums ir jis labai gerai išmano žuvį. Tai, kad jis iš Afganistano, yra dar svarbiau – jis išmoko tiek daug!“

Asifas ir jo žmona Freshta dirba Žuvies namuose. Nuotrauka: UNHCR/Max-Michelio Kolijnio

Nuo to laiko, kai prieš 14 metų Asifas kaip pabėgėlis iš Afganistano, kuriame vyko karas, atvyko į Norvegiją, jis tapo sėkmingu verslo savininku, žuvies žinovu ir labai gerbiamu ir vertinamu Mu i Ranos bendruomenės nariu. Jis taip pat įkvepia ir kitus pabėgėlius, kurie tikisi įsikurti Norvegijoje.

„Norvegijoje labai gerai elgiamasi su pabėgėliais, – sako Asifas. – Tiems, kurie siekia čia įsikurti, norėčiau patarti tris dalykus: kiek galima greičiau išmokite kalbą ir nebijokite ja bendrauti; jei gausite darbą, sunkiai dirbkite, ir susiraskite būrį gerų draugų norvegų. Tai yra trys svarbūs dalykai, norint įsikurti šioje šalyje“, – sako jis.