Norintieji būti su šeima neturėtų būti verčiami dėl to rizikuoti gyvybe

Kai iškilo pavojus gyvybei, Manal priėmė sprendimą, kuris būtų itin skausmingas kiekvienai motinai, – palikusi vaikus ji pabėgo į saugią Daniją.

Kopenhagoje, sėdėdami virtuvėje prie stalo, Manal ir trys jos vaikai džiaugiasi, kad yra kartu. Manal suteiktas politinis prieglobstis, jos vaikams – laikina apsauga Danijoje, o tai reiškia, kad jie pagaliau gali gyventi kartu. Tačiau vos prisiminus, ką jiems teko išgyventi, moters veide iškart atsispindi skausmas. „Nežinau, ar tai, kad viską prisimenu, yra gerai ar blogai, – pasakoja Manal. – Tie prisiminimai tokie gyvi, kad jaučiu juos visu kūnu“.

Manal dirbo Sirijos teisingumo ministerijoje, kol šalyje kilęs karas priartėjo pernelyg arti, nebebuvo galima jaustis saugiai. Neturėdama iš ko rinktis, ji priėmė sprendimą, kuris būtų itin skausmingas kiekvienai motinai, – gelbėdamasi ji pabėgo, palikusi tris vaikus.

Užvirus kovoms, bombos ir šoviniai sugriovė Manal namus. Sukilėliai ėmė tiesiogiai jai grasinti, buvo nužudytas vienas iš teisėjų, – Manal tapo aišku, kad jos gyvybei gresia pavojus. Visų keturių šeimos narių kelionei surengti neužteko laiko ir pinigų, tad Manal nusprendė vykti viena. Ji tikėjosi, kad vaikai labai greitai prie jos prisijungs. Praeis daugiau kaip metai, kol ji vėl juos pamatys.

2014 m. gruodį Manal atvyko į saugią Daniją, bet jos vargai toli gražu nesibaigė. Ji sužinojo, kad turės laukti trejus metus, kol gaus teisę šeimos nariams prisijungti prie jos. Tai reiškė, kad reikės dar trejus metus išgyventi dėl Sirijoje likusių vaikų ir kad jiems galbūt teks vieniems leistis į pavojingą kelionę į Europą.

„Niekas nenori gyventi atskirai nuo savo vaikų.“

„Turėjau tik vieną norą, – prisimena Manal. – Tenorėjau pamatyti savo vaikus. Niekaip negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jų. Niekas nenori gyventi atskirai nuo savo vaikų.“

Nebežinodama ką daryti, Manal kreipėsi į kontrabandininkus, kad jie kuo greičiau atgabentų jos šeimą į Daniją.

Vaikų kelionė prasidėjo 2015 m. spalį: vyriausioji Manal dukra Sarah parašė, kad susirado žmogų, kuris juos per sieną nugabens  į Turkiją, o ten suras laivą į Graikiją. Manal labai nudžiugo, kai Sarah parašė, kad jie pagaliau pasiekė pakrantę ir rytoj auštant sės į laivą.

Tačiau vėliau – jokios žinios. Manal nuėjo miegoti baimindamasi blogiausio ir pabudusi išgirdo naujienas, kad iš Turkijos į Lesbo salą plaukęs laivas sudužo. Daug laivo keleivių įkrito į jūrą. Manal žinojo, kad būtent tuo laivu plaukė jos vaikai.

Jos pasaulis staiga sugriuvo, nes per naujienas vis buvo pranešama apie nuskendusius vyrus, moteris ir vaikus. Visiškai viena prieglobsčio centre, kamuojama kaltės, Manal drebėjo susisukusi į kamuoliuką ir negalėjo nė pajudėti.

„Kam gyventi, jeigu vaikai mirė?“

Ketvirtą dieną Manal išvydo nuskendusio berniuko nuotrauką – berniukas buvo labai panašus į jos aštuonerių metų sūnų Karamą. Tokie patys garbanoti rusvi plaukai, tokios pačios akys, toks pats vaikiškas veidas. Nuotrauka buvo išskydusi, bet joje tikrai galėjo būti Manal sūnus.

„Kam gyventi, jeigu vaikai mirė?“ klausė savęs Manal. – Viskas, ko jie norėjo, buvo saugumas, o dabar jie mirę, nes aš sakiau, kad Danijoje saugu“.

Po dešimties dienų Manal „Facebook“ pašto dėžutėje pasirodė žinutė. Žinutė buvo trumpa ir nuo svetimo žmogaus, bet vaikų motinai vis dėlto pati brangiausia. Joje buvo parašyta: „Jūsų vaikai gyvi. Jie Turkijoje.“

Nepaisant Manal baimės dėl jų saugumo, trys vaikai vėl pabandė perplaukti jūrą – ir pagaliau įstengė pasiekti Graikijai priklausančią Lesbo salą.

Kelionei per Europą prireikė beveik mėnesio, kol 2015 m. lapkritį jie pagaliau susitiko su mama Danijoje. Jie buvo nesimatę daugiau kaip metus.

Šiandien Manal ir jos vaikai gyvena Danijoje – drauge ir saugūs, tačiau prisiminimai juos vis dar slegia. „Negalima nė vieno žmogaus versti plaukti per jūras ir rizikuoti gyvybe dėl to, kad galėtų gyventi su savo šeima, – sako Manal. – Nė vieno.“

 

Manal su savo trimis vaikais: aštuonmečiu Karamu, trylikamete Joudy ir aštuoniolikmete Sarah. © UNHCR / Johan Bävman

 

„Sielvarto jūra. Vilties jūra“ – dokumentinis filmas apie Manal ir jos pastangas išgabenti vaikus iš karo draskomos Sirijos. Šis filmas yra žvilgsnis į tai, ką išgyvena tūkstančiai pabėgėlių šeimų, kurias išskiria karas, sienos ir vis griežtesni įstatymai Europoje ir pasaulyje – įstatymai, priverčiantys daug žmonių rizikuoti gyvybe pavojingose kontrabandininkų organizuojamose kelionėse.

Žr. filmo anonsą:

Daugiau informacijos apie dokumentinį filmą „Sielvarto jūra. Vilties jūra“ galima rasti oficialioje filmo svetainėje: www.seaofsorrowseaofhope.com