Šiuo metu mažiausiai 10 mln. pasaulio žmonių neturi pilietybės. Tai reiškia, kad dažnai jiems neleidžiama lankyti mokyklos, kreiptis į gydytoją, gauti darbą, atsidaryti banko sąskaitą, pirkti namą ar net tuoktis.

Žmonėms be pilietybės gali būti sunku pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teise į mokslą, sveikatos apsaugą, darbą ar judėjimo laisve. Neturėdami tokių galimybių jie visą gyvenimą susiduria su kliūtimis ir nusivylimais.

UNHCR biure išsikėlėme tikslą, kad iki 2024-ųjų asmenų be pilietybės nebūtų. Skirkite minutę laiko, pasirašykite atvirą laišką ir tapkite vienu iš kampanijos #„Aš priklausau“ dalyvių, kad tokios neteisybės daugiau nebūtų.

Pasirašykite mūsų atvirą laišką

Kas yra šalies piliečiai, nustato vyriausybės. Todėl jos atsakingos už teisines ir politines reformas, būtinas norint veiksmingai spręsti pilietybės neturėjimo problemą. Bet kad šios pastangos duotų vaisių, tam tikrą vaidmenį turi atlikti visi – UNHCR, kitos agentūros, regioninės organizacijos, pilietinė visuomenė ir asmenys be pilietybės.

Kad tai įvyktų, reikia dirbti kartu. Kiekviena iš keturių veiklos sričių, kuriose dirbama sprendžiant asmenų be pilietybės problemas (nustatymas, prevencija, mažinimas ir apsauga), sutampa su kitų tarptautinių organizacijų ir NVO praktine veikla, todėl remiamės pilietinės visuomenės grupių, nacionalinių žmogaus teisių institucijų, mokslininkų ir teisės asociacijų vietos problemų išmanymu ir patirtimi. Jų indėlis mums leidžia parengti ir rekomenduoti geriausius sprendimus.

Svarbus ir bendradarbiavimas su kitomis JT agentūromis. Pavyzdžiui, JT Vaikų fondas (UNICEF) daug metų gerina vaikų gimimo registravimo procesą ir civilinių registrų tvarkymą, JT Gyventojų fondas (UNFPA) gali padėti vyriausybėms parengti ir įgyvendinti nacionalinį surašymą, o Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras remia asmenų be pilietybės teisių stebėseną.

Bepilietybės supratimas

Kaip įgyjama pilietybė?

Paprastai žmonės įgyja pilietybę automatiškai tik gimę, t. y. gauna tėvų pilietybę arba šalies, kurioje gimė, pilietybę. Tačiau kartais norėdamas tapti šalies piliečiu žmogus turi pateikti prašymą.

Kas yra bepilietybė?

Tarptautinėje teisėje asmuo be pilietybės apibrėžiamas kaip „asmuo, nė vienos šalies nelaikomas jos piliečiu pagal tos šalies teisę“. Paprastai tariant, tai reiškia, kad toks asmuo neturi jokios šalies pilietybės. Kai kurie žmonės gimsta be pilietybės, bet yra ir tokių, kurie asmenimis be pilietybės tampa vėliau.

Bepilietybė atsiranda dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui, dėl kurios nors etninės ar religinės grupės diskriminacijos arba dėl lyties, atsiradus naujai valstybei arba kai egzistuojančios valstybės perdalija teritorijas, taip pat dėl šalies teisinės sistemos spragų. Nesvarbu, kokia priežastis tai lemia, bepilietybė turi didelių pasekmių žmonėms beveik visose šalyse ir visuose pasaulio regionuose.

Kokios yra bepilietybės priežastys?

1. Pagrindinė bepilietybės priežastis – šalies teisinės sistemos spragos. Kiekvienoje šalyje yra įstatymai, kuriais nustatoma, kaip įgyjama arba atimama šalies pilietybė. Jei šie įstatymai parengti arba taikomi netinkamai, kai kuriems asmenims pilietybė gali būti nesuteikta ir jie taps asmenimis be pilietybės. Pavyzdys galėtų būti vaikai rastinukai, kurių tėvai nežinomi, šalyje, kurios piliečiais tampama pagal vieno iš tėvų pilietybę. Laimei, daugumos šalių įstatymais tokie vaikai pripažįstami piliečiais valstybės, kurioje jie buvo rasti.

2. Kitas komplikuojantis veiksnys – žmonių išvykimas iš šalies, kurioje jie gimė. Kitoje šalyje gimęs vaikas gali tapti asmeniu be pilietybės, jei toje šalyje pilietybė nesuteikiama automatiškai, o kilmės šalies įstatymais nenumatomas pilietybės perdavimas per šeiminius ryšius. Be to, kartais taisyklės, kuriomis nustatoma, kas gali ir kas negali perduoti pilietybės vaikui, būna diskriminacinės. 27 šalių įstatymais vaikui neleidžiama įgyti motinos pilietybės, kai kuriose šalyse pilietybė suteikiama tik tam tikros rasės ar etninės grupės žmonėms.

3. Dar viena svarbi priežastis – atsirandančios naujos valstybės ir kintančios valstybinės sienos. Dėl šios priežasties daugeliu atvejų tam tikros gyventojų grupės gali likti be pilietybės. Net tuomet, kai naujai susikūrusi valstybė suteikia pilietybę visiems gyventojams, etninės, rasinės ir religinės mažumos dažnai turi problemų, kai reikia įrodyti savo sąsajas su šalimi. O šalyse, kuriose pilietybė tik perduodama pagal šalies piliečio liniją, bepilietybė bus perduodama toliau, kitai kartai.

4. Galiausiai bepilietybės priežastis gali būti pilietybės netekimas arba atėmimas. Kai kuriose šalyse piliečiai gali netekti pilietybės vien dėl to, kad ilgą laiką šalyje negyvena. Valstybė gali atimti pilietybę savo piliečiams ir pakeisdama įstatymus ar taikydama diskriminacinius etninius arba rasės kriterijus, dėl kurių kartais pilietybės netenka didelės grupės žmonių.

Susiję dokumentai